Greičiausiai yra kiek per drąsu pradėti nuo tokios kaprizingos ir tuo pačiu garbinamos vynuogės kaip Pinot Noir. Daugybė vyno mėgėjų ištisus dešimtmečius ieško savo tobulo Pinot Noir vyno ir nepaisant dažnų netikėtumų tęsia savo keliones po raudonąja Burgundiją ir už jos ribų. Paprastai šią vynuogę ir iš jos gaminamus vynus įsimyli rafinuotų ir delikatiškų potyrių ieškotojai. Neretai aistringomis Pinot Noir mylėtojomis tampa moterys.
Kita vertus, dažna pirminė pažintis su Pinot Noir gali virsti nusivylimu, kadangi pradedantys vyno entuziastai, kokiu laikau ir save, gali būti apgauti neįprastos spalvos arba jos sodrumo nebuvimu, itin švelniu vyno aromatu ir kūnu. Daugeliui šis raudonas vynas taip ir lieka vyno pasaulio prieblandos zonoje – sunkiasvorių ir apkūnių vynų šešėlyje. Nesuklysiu sakydamas, kad Lietuvoje Pinot Noir vynai vis dar nėra populiarūs. Tokių vynų pasirinkimas netgi didžiuose prekybos taškuose retai apima bent penkias rūšis. Specializuotose importuotojų parduotuvėse (be poros išimčių) taipogi sunku susidaryti įspūdį apie tai, kas gi yra toji paslaptingoji ir viena seniausiai auginamų vynuogių.
Ligi šiol Burgundija yra nepralenkiamas Pinot Noir vyno gaminimo regionas. Dėl šimtamečių tradicijų kultivuojant būtent šią vynuogių rūšį, aukščiausių vyndarystės standartų ir pasaulinio mąsto autoriteto geriausi Pinot Noir vynai ir toliau bus kilę iš Burgundijos, tačiau besikeičiant pasaulinei rinkai ir skoniams daroma vis daugiau sėkmingų ir kas įdomiausia stilistiškai naujų bandymų kituose pasaulio kraštuose. Šį kartą ragaujame 2006 metų derliaus Pinot Noir iš Vokietijos Pfalco (Pfalz) ir Naujosios Zelandijos Marlboro (Marlborough). Įdomu pažymėti, kad abu kraštai yra stipriai nutolę vienas nuo kito.

Žiūrint į atstumą tarp dviejų minėtų vyndarystės regionų galime spėti, kad tai yra beveik labiausiai į šiaurę ir pietus nutolę regionai, kur yra kultivuojama Pinot Noir vynuogė. Vokietijoje ji dažnai vadinama Spätburgunder.
Taigi, ką mums paruošė 2006 metų derlius ir vyndariai?
Paragaukime ir palyginkime du vynus:
a) Friedrich Becker Spätburgunder “B” 2006 (Pfalz)
b) Villa Maria Reserve Pinot Noir 2006 (Marlborough)

Išvaizda: a) blyški, su pilkai violetiniais atspalviais; b) intensyvesnė violetinė spalva, arčiau rubino;
Aromatas: a) avietės, granatai, našlaitės; b) prinokusios vyšnios, slyvos, prieskoniai
Skonis: a) mažiau vaisiškumo nei kvape, mažai rūgšties ir taninų, lengvas kūnas (alk. 13%), trumpas poskonis; b) aromato vaisiai, nedaug taninų, minkšta rūgštis, svaresnis kūnas (alk. 14%), bet poskonis taip pat neilgas.

Išvados: Atsižvelgiant ir į kitus šaltinius, abu vynai yra panašios klasės ir skirtingais degustavimo metais sulaukdavo iki 90 balų. Šių vynų kainos kiek skiriasi. Mažmenoje Reserve serijos Villa Maria Pinot Noir vynas gali būti iki 30-40 litų brangesnis negu Friedrich Becker Spätburgunder “B”, kurio kaina apie 70-90 litų priklausomai nuo derliaus metų. Bendras palyginamosios degustacijos įspūdis vienareikšmiškai yra Villa Maria pusėje, nors abu vynai atrodo jau kiek užsidarę ir pakeliui į išsikvėpimą ir nebūtį. Panašu, kad šiuos vynus reikėjo degustuoti bent prieš du metus, kad pajustume visą derliaus ir panaudoto ąžuolo potencialą. 2012 metų spalio pabaigai abu vynai juntamai prarado savo pranašumus – vaisiškumą ir nedidelės rūgšties kiekio žavesį, kas įtakojo gan plokščią skonį, tačiau su dar maloniu aromatu abejais atvejais. Šiam momentui vokiškam Pinot Noir galima skirti tarpinius 7/8 balus, naujazelandietiškiam  – 8/9 balus. Reikia atsižvelgti ir į tai, jog minėtų gamintojų vynų įvertinimas šioje kainos/kokybės kategorijoje visada turėtų būti kur kas aukštesnis su sąlyga, jog derliaus ir degustavimo metai yra parinkti sėkmingiau nei dabar. Ateityje rinkčiausi jaunesnių metų derlius, jeigu kalba eitų apie tuos pačius kraštus.
Iš kitos pusės, pavyzdžiui, metais brandesnis burgundiškas Olivier Leflaive 2005 Santenay už panašia kainą (apie 75 litus) ragautas 2012 metų rugsėjį palieka kur kas labiau subalansuotą, bet tuo pačiu ir brandesnį įspūdį . Šis Burgundijos vynas tiesiog atrodo sukurtas kiek ilgesniam išlaikymui, todėl ir po septynių metų yra dar geros rūgšties, su nedaug vaisiaus ir nestipriai parfumuotas, tačiau turintis subtilias ir įtikinamas ąžuolo ir odos natas.

Taip pat verta paminėti, kad ši palyginamoji degustacija ir jos proga surengta vakarienė yra būtent tas atvejis, kai prie vynų derinamas patiekalas būna kiek sodresnis ir potencialiai gali prislėgti vynų charakterius. Po degustacijos surengtos vakarienės patiekalas – vaivorykštinis upėtakis troškintame moliūge su grietinėle ir baklažanais. Kaip bebūtų, degustacijos pradžioje abu vynai buvo ragaujami ir lyginami be maisto.